.
.
.
Veidrodėli veidrodėli,
man – trisdešimt ketveri.
Vieną kartą gimdžiau.
Tris metus iš mano krūtų
sunkėsi pienas.
Kūnas traukėsi ir plėtėsi
keliolika sykių.
Negėriau pakankamai vandens.
Nemiegojau aštuonių valandų.
Naktimis rašiau poeziją.

Veidrodėli veidrodėli,
man – trisdešimt ketveri ir aš
turiu naują obsesiją –
didinu kiekvieną nuotrauką
ir stebiu rūpesčio raukšlę kaktoje,
žąsų žnybes paakiuose,
nusvirusius lūpų kampučius,
užkritusius akių vokus.

Veidrodėli veidrodėli,
po aštuonerių metų būsiu
nugyvenusi pusę duoto
gyvenimo. Žinai, koks jausmas? –
tarsi mazgotų užsistovėjusiais
vandenimis – – –

– – – tos mergaitės 2003 metais
gimusios, tos mergaitės neturi raukšlių
tos mergaitės neturi celiulito
jų makštys stangresnės
jų krūtys be strijų
jų juokas lengvesnis
jų gyvenimai subalansuoti.

Aš pavydi pavydi pavydi
moteris, beprotiškai bijanti
senti, prarasti vyrų žvilgsnius,
bijanti savo negrožio
suvytusių rankų
akių glaukomos
kaktos žemėlapių
išplerusio pilvo
senatvinio marazmo
pražilusio dangaus
buvimo nekrozės.

Veidrodėli veidrodėli…
kas – vis dar? Kas?
.
.
.
De Tiempos oscuros (La Tortuga Búlgara, 2025)

.
.
.
Espejito espejito,
tengo – treinta y cuatro.
Di a luz una vez.
Tres años manó leche
de mis pechos.
Mi cuerpo se replegó y extendió
unas cuantas veces.
No bebo agua suficiente.
No duermo ocho horas.
Por las noches escribo poesía.

Espejito espejito,
tengo – treinta y cuatro y
una nueva obsesión –
aumento todas mis fotografías
y observo la arruga de preocupación en mi frente,
las patas de gallo bajo los ojos,
las comisuras vencidas,
los párpados caídos.

Espejito espejito,
dentro de ocho años habré
vivido la mitad de una larga
vida. ¿Sabes cómo me siento? –
Como si me lavaran en aguas
estancadas – – –

– – – esas niñas nacidas en 2003,
esas niñas no tienen arrugas
esas niñas no tienen celulitis
sus vaginas más elásticas
sus pechos sin estrías
su risa más ligera
sus vidas equilibradas.

Soy mujer envidiosa envidiosa envidiosa,
con pavor a envejecer,
a perder las miradas de los hombres,
pavor a su fealdad
a sus manos marchitas
al glaucoma de los ojos
al mapa de la frente
a su barriga caída
al marasmo de la vejez
al cielo encanecido
a la necrosis de la existencia.

Espejito espejito…
¿quién — todavía? ¿Quién?
.
.
.
De Tiempos oscuros (La Tortuga Búlgara, 2025)
.

.
.
.
Ką rasi prisiminimų iškarpose, tėveli?
Kaip paaiškinsi juodas sapnų mutacijas,
išsigimusius gyvatvorių žvėris?

Viskas nuo pat pradžių buvo mumyse, visada
reikėjo patikimo žiburio žvelgti vidun – ilgi istorijos
šuntakiai, išpampusios namo gyslos –
aš viską prisimenu, todėl naktimis mane
šaukia tamsus žemės brolis – – –

Ar girdi, kaip garsiai bilda žvėrių kanopos, tėveli,
Tavo sienos – per plonos, jau dabar kvėpuoji taip alsiai –
mano laiko kaulas dar atviras, mano baimės nervas
dar gyvas.

Sklendžiu Tavo skaistykloj, esu mažas pasiklydęs berniukas,
sako, buvau sekmadienio vaikas, turėjau šešis jausmus,
bet kūjelis toks tvirtas, taip stipriai mušantis taktą –

kaip garsiai dundulis barasi, tėveli,
kaip niršiai plėšo mūsų langus –
kas iš to, kad taip desperatiškai švytime.
.
.
.
De Tiempos oscuros (La Tortuga Búlgara, 2025)

.
.
.
¿Qué encontrarás en los recortes de la memoria, papá?
¿Cómo explicarás las mutaciones negras de los sueños,
las monstruosas bestias ocultas tras los setos?

Todo estuvo en nosotros desde el principio, siempre
necesité una luz para mirar dentro – largos los derroteros
de la historia, hinchados nervios de la casa –
lo recuerdo todo, por eso por las noches me
llama el hermano oscuro de la tierra – – –

¿Oyes las pezuñas de las bestias, papá?
Tus paredes son demasiado finas, ya respiras con dificultad –
mi hueso del tiempo sigue abierto, el nervio de mi miedo
sigue vivo.

Deambulo en tu purgatorio, soy un niño extraviado,
dicen que nací en domingo, que tenía seis sentidos,
pero qué duro el mazo, con qué fuerza marca el ritmo –

cómo reprende el trueno, papá,
cómo destruye la ira nuestras ventanas –
¿de qué nos sirve brillar con tanta desesperación?
.
.
.
De Tiempos oscuros (La Tortuga Búlgara, 2025)
.